- drovėti
- drovė́ti, drõvi (-ė́ja), -ė́jo intr. nedrįsti, gėdytis: Ir tu nedrovė́jai jam in akis pasakyti visą teisybę? Alv. | refl.: Aš droviúos, lyg gėda, neužsivėžiu šnekėti su jąja J. Aš droviúos kaimynui į akis kalbėti, akis jam žagti, spiginti J. Įsišnenku, nebdrovė́juos Jdr. Kad ir nèdrovas tokius nėkus taukšt! Krkl. Šitokiu diržu ir juosėti drovėčiausi J.Jabl. Drovė́kis, vaikel, taip kalbėdamas Kair. Ar taip nedrąsi, kad užeiti drovies? Mair. Vaikas drõvis svečiui priešais eiti K. Labiausiai vyrų drovis, nedrįsta nė išsižioti Žem. Pelną numatydami [jie] nesidrovėja derėtis Vaižg. Tūlas nesidrovėja sakyti prš. Aš apsigėrus ... nesidrovė́jau, kad jauni tąsė JD613. Pridėk sviesto, negailėkis, mylėk svečią, nedrovė́kis JD136. ^ Pri valgio sėdęs nedrovėkies VP39.
Dictionary of the Lithuanian Language.